y23b6.blogas.lt

Blogas.lt reklamos pasidarė kone didesnės už mano blogą, tad dabar rašysiu į WordPress.

http://y23b6.wordpress.com

Sapnavau, kad tamsiu paros metu šlaistausi aplink Taikos mokyklą. Paskui pro kažkokias šonines duris išlindo mokytojas Vidas S. ir pakvietė vidun. Ten buvo biologijos mokytoja J. A. (kažką gal ir sakė, bet jau nebeatsimenu) ir dar kažkokių žmonių, paskui atsirado ir dailės mokytoja, ir Mantas kabino kažkokį nelyg bannerį per visą koridorių, o aš komandavojau ir žiūrėjau iš šalies, ir tada pradėjau isteriškai žvengt tokiu truputį dirbtiniu šizo juoku, kaip Donnie Darko prieš užkrentant lėktuvo varikliui. Vis tebesijuokdamas nusprendžiau nueit pamyžt, bet pasukęs koridoriun vos neatsitrenkiau į save patį, einantį atgal. Kilstelėjau rankas ir norėjau taip atsiremt į petį, ir sklandžiai prasisukt, bet viso to nereikėjo, nes pro tą kitą save vistiek praėjau kiaurai kaip pro dūmą. Tada primečiau, kad Darko juokas ir savęs paties susitikimas koridoriuj - perdėm aiškūs ženklai, ir kad nuėjęs į tą tuliką turbūt kaip nors siaubingai tragiškai žūsiu, tad laikas keltis.

Šiandien užsimaniau nulupt coverį nuo bridge ėmiklio ir - koks nuostabus dalykas - anas pasirodė besąs ne nuobodžiai juodas, kaip tikėjausi, o zebrinis. Tokius Gibsonas pradėjo gamint kokiais 1959 metais, kai pritrūko juodos plastmasės. Ir vėl, dabar legenda, o tada buvo kasdieniai rūpesčiai.

Šiaip jau ardyt viską pradėjau ketindamas apsukt neck ėmiklį, kaip kad čia ir matosi, bet paskui apsigalvojau. Blah.

Taip ir laikausi, visai pakenčiama.

Again and again I feel like I somehow attract all sorts of freaky people. Vėl ir vėl vis atrodo, kad kažkuo traukiu visokius keistus žmones. Kuria kalba geriau skamba?

DS-1 gali skambėti vos ne kaip Big Muff, šiandien kažkokia gitariniai kūrybinga diena buvo, kad taip ir su žodžiais sektųsi.

Keista, kad Sudervės bažnyčia iš Pilaitės taip arti atrodo, o važiuot iki jos taip ilgai. Vingiavau į Ukmergę aplin(k)keliais užvakar, bet, berods, nieko normalaus nenufotkinau. Dangus baltas kaip Data Copy, dar šalta kažkaip buvo. Meh.

Vienok gerai pamiršti ką reik pamiršt blah blah

Kampe geležinis pečius, šalia pelenų kibiras su vidun įmestu žarstekliu, o prie to kibiro juodas treniruoklis-dviratis su ryškiai rožiniais dizaino elementais. Kitam kampe - televizorius, šalia lova, o iš kitos pusės - fotelis, kuriame aš sėdžiu ir tušinuku paišau visa tai ant praeitų metų rugsėjo ketvirtos dienos 15min. Ir kas per durna idėja nebedėt į 15min horoskopų! Knowing that Noel Gallagher’s about to have his third child is all very fine but I’d really much rather read about myself, and the only part of any newspaper where you can read something about yourself is the horoscopes. You know what I mean, dar turbūt pridėtų tas pats Noelis. And seriously, I haven’t eaten such awful apple pie in, I don’t know, never at all. I mean, who ever puts raisins in apple pie, it’s just ludicrous. Aišku, nieko čia tokio absurdiško, bet vėlgi, taip sakytų Noelis.

Savo tikrojo kelio, kaip kad tą dalyką mėgstama vadinti, niekas nesuvokia. Bent aš taip įtariu. Kai atrodo, kad viskas jau formuojasi kokia nors poaiškia kryptimi, tai iš tikrųjų būni bekrypstąs į šoną, ir po kiek laiko vėl sugrįžti atgal, tas nukrypimas, aišku, patį šiek tiek pakeičia, bet galų gale lieka tik kaip patirtis, kurią kaupi judėdamas tuo keliu, kurio nesuvoki. Žodžiu, matom ir analizuojam tik klystkelius, bet pats egzistencijos pagrindas, ar whatever, yra kažkas, kas visa tai apibendrina.

Nors, kadangi nukrypimą ir sugrįžimą labai sunku atskirti, matyt, sąvoka tinklas visa tai geriau nusako, negu kelias.

Jeigu randi tikslią formuluotę originaliai minčiai, pamatai, kad ji nichuja nėra originali. Įdomus dalykas.

We still do it your way.

But y’all don’t know shit about us, so stop pretendin’ that you do.

I have spoken.